Lituanicono Kosmosas 21-27
Tęsiu Lituanicono apsakymų konkurso apkalbas. Jei kyla klausimų dėl vertinimo ar komentarų pobūdžio bei tvarkos, tai kviečiu pirmame įraše apibrėžtas šitos mano avantiūros taisykles.
Skrydis. Vertinimas – 1. Už tai, kad ištvėriau iki personalo skyriaus viršininko.
Gaja. Vertinimas – 4. Didelis menas padaryti, kad tokio tipo pasakojimas neišsilukštentų kaip bananas jau pirmoje pastraipoje. Šį kartą nepavyko, nors apskritai tai sudėta viskas palyginus neblogai, skaitomas iki pat pabaigos, labai tvarkingas ir „pagal taisykles”. Šiaip nebūtų labai prie ko kabintis, bet skonio reikalas toks jau yra.
Pasaulio pabaiga. Vertinimas – 0.
Žinok, kad esu. Vertinimas – 9. Jei apie šį darbą galėčiau rašyti nepainiodamas privačių ir konkursinių interesų, tai parašyčiau čia labai ilgą panegiriką apie tai, kodėl jis man pasirodė stipriausias iš visų. Jei galėčiau, tai sakyčiau skaitant atkreipti dėmesį, kaip nejuntamai pasakojime supintas laikas ir kaip nepastebimai skaitytojas vedamas iš čia į ten, iš dabar į tada, kaip keičiasi adresatas ir kokį intymumą su pasakotoju tokiu būdu pavyksta pasiekti, o pavykus – kokį neįprastą ir labai sunkiai bet kokiame tekste perteikiamą ryšį užmegzti. Jei galėčiau, tai gėrėčiausi, koks lyriškas pavyko tekstas. Ir net nepaisant, kad dar daug kur reikėtų nugludinti. Tada apsimesčiau, kad pykstu, jog į temą nepataikyta. Bet tik apsimesčiau, nes iš tikro tai prirašyčiau bent kelias pastraipas apie tai, kas šitam tekste yra (ar gali būti) kosmosas, kodėl jis taip stipriai išsiskiria bendram kontekste ir kodėl darbas nuo to tik dar įdomesnis atrodo. Tada turbūt pats sau prieštaraučiau ir leisčiausi į ilgą diskusiją apie vidines apsakymuose kuriamų pasaulių konstrukcijas ir kas yra SF ir fantastika apskritai, ir kodėl būtent šitas tekstas man taip priminė bene įsimintiniausią lietuviškos fantastikos kūrinį „Kelionė į Tandadriką” (net jei pastarasis gerokai gausesnis SF tropų). Jei galėčiau, tai pirkčiau knygą. Bet negaliu nė pirkt, nė viso šito rašyti.
Užeik. Vertinimas – 4. Iiir visi argumentai apie prieš tai skaitytą tekstą gali būti tėkšti man į veidą, pamačius šio įvertinimą. Neturėčiau kaip gintis. Kažkur iki vidurio džiaugiausi, kaip man nuskilo du tokius darbus vieną po kito skaityti. Akivaizdu, kad šis tekstas sudėtas ranka, kuriai tokia veikla ne naujiena. Bet vat tas pasitikėjimas savimi ir pakiša koją galiausiai. Kaip anas tekstas sugebėjo išlaikyti paprastumą ir savotišką tiesmukumą, taip šitas užsisuko intelektualiniam kadrilyje taip, kad velnias koją turbūt nusilaužtų. Gali būti, kad pastaruoju metu aš tiesiog tingiu tokio pobūdžio tekstus skaityti, bet iš esmės tai čia yra pagal visas lietuviškas literatūros studijose kokiam VDU išmoktas taisykles sukalta esė, truputį apvilkta fantastikos elementais. Tikiu, kad bus kam labai patinka.
Žvaigždžių metalas arba ankstyvojo feodalizmo linksmybės. Vertinimas – 4. Išskirtinis bendram kontekste. Savotiška avarija ar skausminga sportininko trauma, kur akių negali atplėšt. Sakyčiau, net įspūdingas fasadas. Bet kaip dažnai su tokiais žaidimais būna, kažkur tiesiog imi ir nusprendi, kad neturi nė laiko, nė nuotaikos ieškoti, kas po tuo fasadu paslėpta. Ypač kai ne savo noru į tokią pelkę įpuoli. Nors parašyta gerai, kryptingai, su išmone, drąsiai ir tikrai gerai.
Kai gros orkestras. Vertinimas – 6. Visai įdomus žaidimas. Kabinėtis prie tam tikrų klaidų, neatitikimų, kalbos ar stiliaus galima, bet čia yra geras pavyzdys, kai to visai nesinori. Pasakojimas sugeba išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos ir net priverčia pagrįžti, kad pasitikslintum, kaip ten viskas iš tiesų nutiko. Besitikslindamas randi visai įdomių idėjų apie atmintį ir identiteto paiešką, apie vienišumą ir būtį kartu, apie traumas, laiką ir jo cikliškumą. Matosi, kad vienas iš tų, kur autorius rašo jau ne pirmą kartą, turi gana aiškų sumanyną ir jo laikosi nesimėtant ir nesiblaškant.
