Lituanicono Kosmosas 13-20
Tęsiu Lituanicono apsakymų konkurso apkalbas. Jei kyla klausimų dėl vertinimo ar komentarų pobūdžio bei tvarkos, tai kviečiu pirmame įraše apibrėžtas šitos mano avantiūros taisykles.
Suspaustas erdvėlaikis. Vertinimas – 4. Tvarkingas, aiškią mintį turintis darbas, kurį buvo galima šiek tiek padailinti ir paramstyti, bet apskritai tai tikrai skaitytinas.
Kai danguje nebeliko žvaigždžių. Vertinimas – 4. Galima pakartoti tą patį. Dar gal pridėti, kad skaitant gali užčiuopti kruopą to jausmo, kai žvaigždėtą, vėsią naktį spoksai galvą užvertęs į dangų. Bet tik nedidelę kruopą.
#51: Jausmas. Vertinimas – 6. Labai taiklus tekstas, vaizdus ir įtraukiantis. Įmestas nedidukas kabliukas neleidžia atsipalaiduoti iki pat pabaigos ir gana lengvai, be didesnių pastangų išlaiko dėmesį. Patiko pasakojimo struktūra. Nors pabaiga nebuvo netikėta, bet ji puikiai išpildo ir uždaro pasakojimą. Ne kiekvienas tekstas turi turėti kažkokį super pribloškianti siužeto posūkį, kad jį būtų malonu skaityti. Ypač kai tekste minties sodinukų ir taip galima rasti visai nemažai. Rekomenduoju.
Rasokit dangūs. Vertinimas – 6. Neapsisprendžiu, ar ambicingiausias ir geriausias konkurso darbas kol kas, ar didžiausia pamaiva. Išskirtinė forma užkabina ir bendram kontekste palieka įspūdį. Filsosofinis-teologinis kadrilis užkurtas toks, kad skaityti vietomis yra gana sunku. Vargina. Gerąja prasme. Norisi patogiau įsitaisyti, pasiimti arbatos ir panarstyti po kaulelį. Bet tuo pačiu, ypač skaitant kai kurias eilutes, kai kuriuos išsireiškimus ir konstrukcijas, pradedi truputį bijoti ir įtarti už teksto slypint tokią šiek tiek paauglišką, perdėm ideologinę užmačią. Bet kuriuo atveju gana akivaizdu, kad darbo autorius puikiai žino ką ir kaip nori pasakyti. Dėl to rekomenduoju, bet tikrai ne kiekvienam.
Ultramarininės skylės. Vertinimas – 0.
Marso karštinė. Vertinimas – 4. Visai smagi refleksija lengvai atpažįstama tema. Kiek lengvoka ir viliojanti vieną kitą pastraipą greitai peršokti, bet skaitydamas naktį ir sunkiais vokais, esu visai dėkingas.
Jonas Kalamitas ir kosminė nesąmonė. Vertinimas – 7. Labiausiai patiko tai, kad kūrinys puikiai žino, kas ir koks jis ir nebando aukščiau bambos iššokti. Jonas Kalamitas pateiktas taip, kad laisvai atgytų ir darbo tęsiniuose ar naujuose nuotykiuose, į kuriuos jis be jokios abejonės įsivelia. Turbūt gyviausias personažas, kurį pavyko sutikti konkurso darbuose kol kas. Bene žodingiausias darbas. Rekomenduoju ypač tiems, kuriems smagūs ir išbaigti pasakojimai apie keistus bet linksmus nuotykius.
Visatos palangė. Vertinimas 7. Tai melancholiška, poetiška istorija apie žmogaus senatvę, vienatvę ir susitaikymą su neišvengiama pabaiga. Daug kas čia patiko – išmoningai panaudotas settingas, kalbos stilius, tarmė. Dar džiugina personažų gyvybė, kuria retas darbas pasigirti gali. Tekstas ypač vizualus ir artimas. Skaitai ir prieš akis kyla šauniai nutapytas pasakojimo pasaulis, o pats jautiesi ant tos visatos palangės prisėdęs. Galvoju, kodėl taip. Ir vienintelė į galvą šaunanti mintis yra ta, kad šitas darbas, turbūt aiškiausiai iš visų skaitytų kalba ne tiek apie kosmosą, kiek apie žmogaus vidų. Kitaip tariaint, kosminis elementas čia yra įrankis, kurio meistro rankose nė nesimato ir kuriuo įmantrus, tačiau paprastas ir jaukus pasaulis nukaltas.
